Kauno 1-osios muzikos mokyklos fortepijono mokytoja Edita MATULIONIENĖ, pelniusi garbės profesoriaus vardą, neįsivaizduoja savo gyvenimo be muzikos. Muzikės pedagogės darbas jai yra gyvenimo būdas, laisvalaikiui nelieka laiko, nes galvoje nuolat sukasi mintys apie muzikinių kūrinių interpretacijas. Išugdžiusi daugybę tarptautinių konkursų laureatų, Edita savo mokiniuose stengiasi ugdyti pirmuosius motyvacijos daigelius, kurie išauga į ryžtą siekti vis daugiau. Didžiausias atlygis už ilgą darbą fortepijono mokytojai yra teigiamos vaikų emocijos, o gyvenimo prasmė – daryti juos laimingus.

Kalbino Karolina Slapšytė.

Trumpai papasakokite apie savo vaikystę.

Apie vaikystę kalbėti gana sunku: prisiminimai lyg ir turėtų būti šviesūs, nors prisimenu ir temdantį debesėlį, susijusį su atsakomybe būti geriausiu. Nežinau, kieno tai kaltė ir ar tai galima vadinti kalte, bet kiek save pamenu, suaugusieji iš manęs visada tikėjosi tobulumo. Lankiau vidurinę, muzikos mokyklą, treniruotes baseine, papildomas anglų kalbos pamokas. Ir kažkodėl niekas nepasakė, kad nebūtinai visur turiu gauti aukščiausią įvertinimą, todėl nepamenu, kad būčiau turėjusi laisvo laiko. Anksti subrendau, anksti ištekėjau. O šiaip, grįžtant prie vaikystės, viskas buvo labai paprasta: paragauti kartą per metus bananų būdavo didžiulė šventė, gauti penketus – kasdienė būtinybė, o nieko nedaryti – baisus nusikaltimas.

Puikiai mokėtės ir vidurinėje, ir muzikos mokykloje. Kaip vis dėlto nusprendėte pasukti muzikos keliu?

Vienas iš šios profesijos pasirinkimo veiksnių buvo tradicijos tęsimas. Mano mama taip pat buvo fortepijono mokytoja, ir vaikystėje mačiau tą visą „virtuvę“ iš labai arti. Man visada patiko būti pačiai su savimi, o pianistui tai būtina – juk aibę valandų praleidi prie instrumento vienas. Tik gaila, kad tada nebuvo galimybių išvykti į konkursus užsienyje.

Gerai, kad pasirinkau muzikos kelią, nors apsispręsti buvo sunkoka – turėjau visus penketus ir muzikos, ir vidurinėje mokykloje. Buvo toks klausimas: ar medicina, ar fortepijonas. Tai labai įdomu! Vėliau stengiausi suprasti, kas šiuos du dalykus siejo ir kodėl buvo toks apsisprendimas. Ir po daugelio metų atsakiau sau į šį klausimą. Tai specialybės, susijusios su bendravimu. Jeigu būčiau tapusi medike, tai, kaip visada įsivaizdavau, akušere. Tai turėjo būti darbas su mažais vaikais ar, bet kokiu atveju, susijęs su vaikais. Esminis dalykas – bendravimas su žmonėmis. Bendravimui su draugais ir laisvalaikiui nelieka laiko, taigi darbas tampa bendravimo forma.

Muzikos mokykloje dirbate apie 24 metus. Tai didžiulė patirtis! Kokią reikšmę Jūsų gyvenime turi fortepijono pedagogės darbas?

Labai didelę. Aš gyvenu, kad dirbčiau, ir dirbu, kad gyvenčiau – paprasta, bet tiesa. Manau, kad mano karjera susiklostė sėkmingai dėl to, kad vaikų  susilaukiau gana anksti. Jie dabar suaugę ir pastaruosius 10–15 metų aš turiu geras sąlygas skirti visą dėmesį darbui. Aišku, šalia yra buitis, šeima, vyras ir visi kiti dalykai, bet vis dėlto darbas man yra gyvenimo prasmė, esmė ir didžiausia vertybė. Nesuprantu žmonių, kurie dejuoja, kad reikia eiti į darbą. Aš manau, kad darbas suteikia gyvenimui prasmę, jis yra atspirties taškas. Be jokios abejonės, viskas susiję, bet man darbas yra kaip atskiras dalykas, tai gyvenimo būdas, ir atėmus jį būtų labai sunku rasti ką nors analogiško.

Nėra taip, kad pabaigęs pamokas muzikos mokykloje uždarai duris ir pamiršti darbą. Vedžioju lauke šuniuką ir mintyse jau dėlioju rytdienos kūrinių interpretacijas. Grįžusi namo, atsisėdusi prie kompiuterio patikrinu idėjas, paklausau įrašų, skaitau metodinę literatūrą – visa tai susiję. Darbas nesibaigia už mokyklos durų. Viskas galvoje vyksta nuolat ir niekuomet nuo darbo neatsiriboji. Gal ir įmanoma kitos srities mokytojui visiškai užsimiršti, bet tik ne fortepijono dalyko pedagogui.

Kada pirmąkart laimėjote tarptautinį apdovanojimą ir kaip tuomet jautėtės?

Pirmą kartą ne Lietuvoje laimėjome 1999 metais. Buvo nedrąsu kažkur važiuoti, atrodė neįmanoma laimėti, reikia kažkokių stebuklingų laimėjimų. Drąsa atsirado labai pamažu. Iš pradžių man atrodė, kad dar ne laikas važiuoti į tarptautinius konkursus, kad dar reikia patobulėti. Tačiau ilgainiui supratau, kad visuomet reikia aktyviai dalyvauti, iš to atsiranda tikslai, motyvacija darbui. Jei ne laimėti – tai kitą šalį pamatyti, bendraamžių paklausyti. Kai šitaip vaikus nuteiki, jie nejaučia spaudimo, atsakomybės laimėti – ir dažniausiai laimi!

O kuo daugiau dalyvauja – tuo daugiau laimi. Dabar, matyt, apogėjus – per metus laimi 6–8 vaikai. Gal sutapimas, kad vienu metu mokosi talentingi, motyvuotų tėvų vaikai? Gyvenimas parodys.

Išugdėte apie 30 tarptautinių konkursų laureatų, iš kurių du pastaruoju metu pelno daugiausia apdovanojimų tokiuose konkursuose, kaip V. A. Mocarto pianistų Romoje, A. Skriabino pianistų Paryžiuje. Kaip Jūsų mokiniams pavyksta pasiekti tokius laimėjimus?

Iš tikrųjų daug kas manęs to klausia, bet taip labai glaustai atsakyti turbūt neįmanoma. Bandydama apibendrinti manau, kad tai tikriausiai lemia pirminis impulsas, taip abstrakčiai sakant, tai meilė vaikams iš principo. Kiekviename vaike matyti asmenybė ir tu turi tą vaiką per kelias sekundes „perskaityti“ ir daugmaž suprasti, užgriebti tą visą jo aurą, emocinį lauką, tą priimtinumo diapazoną – visa tai lemia tolesnį bendravimą.

Fortepijono specialybė tuo atžvilgiu yra labai palanki, nes tai yra individualus darbas, tai atskiras priėjimas prie kiekvieno mokinio. Sunku pasakyti kodėl, kas ir kaip. Esamu metu sprendi, kaip viskas atrodys vėliau, ir su kiekvienu vaiku bendrauji iš esmės skirtingai, taikai skirtingus mokymo metodus – absoliučiai viską darai skirtingai. Tam tikri bendri kriterijai yra. Yra bendros programos, bendri tikslai, tačiau viską lemia vaikas. Pamatai jo akis ir supranti, ko jis iš tavęs tikisi.

Kokias šalis esate aplankiusi dalyvaudama konkursuose su savo mokiniais?

Aplankiau Prancūziją, Graikiją, Italiją, Ispaniją, Austriją, Vokietiją, Čekiją ir kitas šalis.

Su savo kolege išleidote mokymo priemonę „Vaikų koordinacijos ugdymas ankstyvajame mokymo etape“. Būtų įdomu sužinoti, kokį naują muzikos mokymo metodą aprašote knygoje?

Dirbdama su vaikais pastebėjau, kad vaikų judesių koordinacija labai nevienoda. Nevienodas jau pas mus ateinančių septynmečių judesių koordinacijos potencialas. Pedagogo darbe labai padeda fiziologijos, psichologijos žinios. Kalbu ne apie emocinį muzikos suvokimą, ne apie melodijų prasmės, muzikos grožio supratimą, o apie tai, kad visi vaikai yra skirtingi. Tai, kas vienam lengva, kitam labai sudėtinga: pradedant suvokimu, baigiant ta pačia judesių koordinacija ir daugeliu kitų dalykų.

Knygą sudaro teorinė dalis, kurioje kalbama apie judesių koordinacijos problemą, reikšmę ir įtaką grojimo procese. Toliau – pratimai be fortepijono, skirti žaidimo forma lavinti skirtingus dviejų rankų judesius, atliekamus vienu metu. Knygoje aprašome ir pratimus groti fortepijonu. Jie reikalingi, nes fortepijoninio repertuaro atlikimo pagrindas yra skirtingi abiejų rankų judesiai vienu metu, o tai daugeliui vaikų kelia didelius fizinius ir, matyt, psichologinius sunkumus.

Ką Jums reiškia gauti apdovanojimai, kitų žmonių įvertinimas?

Ilgą laiką kitų įvertinimas, mano manymu, formuoja asmenybę. Vaikystėje, paauglystėje. Todėl dabar stengiuosi kiekviename įžvelgti ką nors pozityvaus, gero. Ir pati augindama vaikus, ir dirbdama su jais manau, kad kitų žmonių vertinimas daro didelę įtaką. Jei vaikui kasdien sakysi, kad jis blogas – jis toks gali tapti. Ilgą laiką ir man kitų nuomonė buvo svarbi. Bet ilgainiui atsiranda toks dalykas, kaip savimonė, pasitikėjimas savo jėgomis, nuomonė tam tikrais klausimais. Dabar jaučiu, kad išklausau kitų vertinimus, bet jie nedaro itin didelės įtakos. Aišku, smagu, kai giria, bet nemanau, kad tai turi lemiamos įtakos tolesnei veiklai. Būti apdovanotai – irgi džiugu, bet didžiausias apdovanojimas – teigiamos emocijos, sklindančios iš vaikų. Kai jie laimingi, matau gyvenimo prasmę, žinau, kad ne veltui einu į darbą. Gal ir banaliai skamba, bet taip yra.

Labai džiugina įvertinimas ne tik Lietuvoje, mat čia visi vieni kitus pažįsta, bet ir svetur. Užsienyje apie tave niekas neturi išankstinės nuomonės, tu esi niekas, ir jei po tavo mokinių pasirodymo prie tavęs prieina, kalbina, giria, apdovanoja – labai džiugu.

Kas Jums yra didžiausias atlygis už darbą?

Gaila, kad negauname už darbą tokio atlygio, kokio jis vertas, bet vaikai čia nekalti… Nesuprantu mokytojų, kurie sako – ko čia stengtis, vis tiek tuos pačius pinigus už darbą gausime. Negalėčiau eiti į darbą tik dėl pinigų, būtų baisiai nyku, negerbčiau pati savęs. Mūsų darbas – nuolatinė galimybė tobulėti. Reikėtų tuo džiaugtis.

Kalbant apie konkursus, prasmę juose dalyvauti, motyvaciją ir t. t. – esmė ta, kad kiekvienas vaikas (na, gal ne visai kiekvienas, bet potencialiai gabus) turi patikėti, kad jis išskirtinis, kad gali tai padaryti. Kas dieną teigiant, koks jis šaunuolis, ir įvertinant mažiausias jo pastangas, raginant dirbti dar daugiau ir tuo nuoširdžiai žavintis, galima pasiekti tokius rezultatus su 60–70 procentų vaikų. Tik reikia labai labai to norėti pačiam, mylėti mokinius kaip savo vaikus.

Jūsų manymu, kad vaiką sudomintų muzikos pasaulis, reikalinga motyvacija. Taigi – kaip Jūs atskleidžiate ir skatinate vaiko motyvaciją?

Vaikus sudominti labai sunku, todėl viską reikia pateikti per emocijas, tai, ko gero, yra vienintelis šansas, kad vaikas susidomėtų. O tada būna tokių juokingų dalykų, kad vaikas namie visai negroja ir nieko nesimoko, bet labai nori eiti pas mokytoją groti, nes pas ją smagu ir įdomu. Tėvams tai kelia juoką. Tu patrauki vaiką emociškai, jam smagu tiesiog su tavimi bendrauti. Tada tuo naudodamasis bandai pasiekti kokį nors rezultatą.

Mano manymu, mažas vaikas viską daro dėl ko nors. Jis dar negali turėti vidinės motyvacijos ir suvokti, kad visa tai daro sau: krauna bagažą, kaupia žinias ir visa kita. Pakankamai protingi tėvai formuoja savo vaikams tokį supratimą. Jau įrodyta teoriškai, kad reikalinga ta tikroji, vidinė motyvacija, nes stengimasis dėl tėvų ir dėl mokytojų yra laikinas ir kada nors baigiasi, ir jeigu neatsiras vidinės motyvacijos, tai anksčiau ar vėliau vaikas nebenorės mokytis. 

Ar vaiko norą mokytis ir tobulėti lemia mokytojo asmenybė?

Juokinga, bet taip, pradinis impulsas vis vien yra mokytojo asmenybė. Kaip sugebėsi vaikui parodyti, kad tau yra svarbu, kad jis išmoktų, kad neapsakomai džiaugiesi bet kokiu jo laimėjimu, kad tai yra tavo gyvenimo prasmė ir esmė. Kartais mokytojas būna ir psichologas. Jeigu išvažiuoji su vaiku į konkursą, būni jo ir mamytė, ir tėvelis, ir gydytojas, ir auklė – viskas viename. Ir vaikas iš tavęs to ir tikisi, nes daugiau šalia nieko neturi. Tu jam esi ta jėga, kuri turi atstoti viską.

Kiek būsi vaikui įdomus, tiek vaikas dėl tavęs stengsis. Taip jis dėl tavęs, dėl tėvų, kurie ir džiaugiasi, ir palaiko, dėl visų besistengdamas pasiekia tam tikrą ribą, kai suvokia, kad gal jam tai tikrai patinka, įdomu ir sekasi. Ir jeigu peržengia tą slenkstį, tada atsiranda vidinė motyvacija, kada jam pačiam rūpi tai, ką jis daro ir ko mokosi. Tada aš jau sakau, kad metodika pavyko ir viskas yra gerai.

Interviu publikuotas:

Šiandien visuomenės požiūris į šiuolaikinį jaunimą yra gan skeptiškas. Dauguma žmonių mano, jog paauglys sugeba tik šlaistytis gatvėmis ar girtauti. Televizijos laidose, žiniasklaidoje daugiausia apžvelgiami jaunimo vandalizmo aktai, įvairūs nusikaltimai, geriems, tėvynę garsinantiems darbams skiriama ypač mažai dėmesio. Tai galbūt ir skatina kurti stereotipus, jog šiuolaikinė karta tinka tik gatvėms šluoti. Kad ir kaip ten būtų, galime drąsiai griauti mitus apie niekam tikusius paauglius. Vienas dar nė dvidešimties nesulaukęs ,,perliukas“ gyvena Kaune. Šarūnas Šiurka ne tik sėkmingai siekia karjeros, yra vienas iš aktyvių žmonių organizacijos „Nepriklausomas jaunimo judėjimas“ (NJJ) įkūrėjų bei jos pirmininkas. Galime pasidžiaugti tuo, jog NJJ lapkričio 18 d. iškilmingai minėjo savo vienų metų gimtadienį.

Kalbino Žydrūnė Norkutė

Šarūnai, esi vienas aktyvaus ir veiklaus jaunuolio pavyzdžių. Kaip kilo idėja įkurti NJJ ir kas tai per organizacija?

Jau ankstyvoje paauglystėje pajutau, jog manyje kirba didžiulis noras nuveikti kažką daugiau nei tiesiog plaukti pasroviui. Sulaukęs keturiolikos supratau: paprastas mokyklos suolas man per ankštas. Ėmiau ieškoti sričių, kur galėčiau realizuoti save kaip asmenybę, įgauti ne tik teorinių, bet ir praktinių žinių, įgūdžių. Stengiausi dalyvauti visur, pasidomėjęs lengvai radau galybę veiklos, teikiančios tokių įgūdžių, kokių savo ugdymo įstaigoje nė su žiburiu nerasi. Puikiai supratau, mano lūkesčių nepateisins vien žinios, įgytos besimokant, todėl įsitraukiau į savo mokyklos savivaldos, įvairių nevyriausybinių organizacijų gyvenimą. Visada siekiau būti pastebėtos ir aktyvios visuomenės dalis.

Išties natūralu, jog būdamas pilietiška asmenybe randi begales bendraminčių, pradedi bendrauti su panašiais žmonėmis. Mano draugų per visai trumpą laiką padaugėjo žaibiškai. Susiradau daug aktyvių draugų, neabejingų ne tik savo mokyklai, bet ir įvykiams aplinkui. Laikui bėgant šį laisvalaikio užimtumą pakeitė rimtos veiklos banga. Prasidėjo įvairūs seminarai, susitikimai, o ir bendraminčių pagausėjo. Veikti kartu buvo smagu, juk naudos gavome ne tik mes patys, bet ir žinojome, jog padedame kitiems. Bijojome, jog mūsų dar netvirta draugystė gali iširti, aktyvūs žmonės išsibarstyti, prarasti norą kažką keisti, todėl įkūrėme organizaciją ,,Nepriklausomas jaunimo judėjimas“. Tai organizacija, kurioje gimsta idėjos. Visi sprendimai yra priimami jaunų, tačiau gabių, entuziastingų savo srities specialistų. Visus šiuos susibūrusius žmones vienija bendri tikslai – aktyvumas, rūpinimasis visuomenės gerove, jaunimu. Kiekvienas atėjęs į organizaciją taip pat atsineša didžiulį norą tobulėti, kiekvieną įmanomą akimirką išmokti kuo daugiau naujo. Tiesiog būti laimingo bei besišypsančio jaunimo dalimi, kuri žino, ko nori, ir kurios balsas yra išklausytas tiek visuomenės, tiek valdžios žmonių.

Ką Tau pačiam davė buvimas NJJ?

Esu įsitikinęs: visos nevyriausybinės organizacijos yra pats tiesiausias jauno žmogaus kelias į kitokį savęs paties, visuomenės suvokimą, ir tai be galo svarbi gyvenimo patirtis. Mano manymu, NJJ yra organizacija, kurioje galima augti, tobulėti, kopti karjeros laiptais ir tiesiog daryti gera kitiems. Kadangi esu pirmasis šios nevyriausybinės organizacijos pirmininkas, turiu puikią galimybę išmokti vadovavimo, vadybos, komunikacijos meno, kuris yra neapsakomai svarbus, siekiant įgyvendinti ateities planus. Turėčiau pridurti, manau, jeigu jaunas žmogus gauna galimybę dirbti bet kurioje NVO, organizuoti projektus ar jai vadovauti, tai tolesniame gyvenime, kuriant savo įmonę – negali nepasisekti.

Ko reikia, norint suburti aktyvių žmonių grupę ir ,,išlįsti iš pogrindžio“?

Tenka pripažinti, šiandien Lietuvoje tai ypač sunkus darbas. Galų gale reikia ne vien suburti žmones, bet ir juos išlaikyti kartu, nekalbu apie masinę jaunų žmonių emigraciją į užsienį. Norint suburti aktyvių žmonių grupę svarbiausia diplomatiškumas, novatoriškumas, mokėjimas rasti kompromisų. Būtina pasiekti, kad žmonės pasitikėtų tavimi. Organizacijos vadovas turi būti pavyzdys ne tik savo organizacijos nariams, bet ir visuomenei. Juk esi lyderis, organizacijos veidas. Taip pat svarbu būti sėkmės siekiančiu žmogumi. Apmaudu, bet šiuolaikinis lietuvis dažnai vaikšto susiraukęs. Jeigu nesišypsosi – tave lydės problemos. Svarbiausia į jas žiūrėti kaip į iššūkius, tik taip sugebėsi traukti prie savęs bei vienyti žmones, suburti tokią nuostabią komandą, kokią mums pavyko surinkti per šiuos metus.

Norint išlįsti iš pogrindžio, pirmiausia reikia tvirtos valios ir tikėjimo visa organizacija. Sukandus dantis reikia rodyti stiprų charakterį, užsidegimą. Aišku, nieko nebūtų ir be partnerių palaikymo.

Kas, Tavo manymu, labiausiai trukdo augti Lietuvos jaunimui?

Lietuvos jaunimas auga iki 21 metų. Tačiau manau, jog vystytis kaip asmenybėms paaugliams trukdo iš namų atsineštas abejingumas ir pasitikėjimo savimi stoka. Manau, jog tai yra ir vienas iš mūsų tautos minusų. Kiekvienas rūpinasi savimi arba tiesiog numoja ranka į aplink vykstančius įvykius tol, kol jie skaudžiai nepasiekia paties žmogaus.

Kokia Tavo nuomonė apie Kauno jaunimą?

Manyčiau, jog Kauno, kaip ir Vilniaus, Klaipėdos ar kitų Lietuvos kampelių, jaunimas yra gan panašioje situacijoje. Visuose miestuose yra pilka, į save bei aplinką abejingai reaguojanti žmonių dalis. Tačiau auksas ir pelenuose žiba. Džiugu, jog šiandien atsiranda vis daugiau spalvų mūsų niūrioje kasdienybėje, jaunų aktyvistų, besirūpinančių tiek savo, tiek bendraamžių gerove. Tai, manau, vienas geriausių Lietuvos bruožų. Jauni žmonės yra mūsų valstybės ir ateities pamatas, ypač gimusieji jau nepriklausomoje Lietuvoje. Juk laisvės vėjas palietė net sustabarėjusius medžius, ką jau kalbėti apie bręstančias asmenybes. Todėl nenorėčiau skirstyti jaunimo nei pagal miestus, teritorijas ar požiūrius. Visus MUS, jaunus žmones, vadinčiau tiesiog jaunimu. Užtenka to, jog Lietuvoje ir taip gana daug susiskaldymo. Bandoma skirstyti: lenkus, rusus, lietuvius, turtingus ir vargšus. Visi mes esame Lietuvos piliečiai. Kiekvienas esame dalis vieningumo ir meilės ne tik savo draugams, bet ir šaliai.

Ko trūksta šiuolaikiniam žmogui?

Šiuolaikiniam Lietuvos žmogui reikia pradėti mokytis ne tik iš vyresniųjų, bet ir iš jaunesnių už save. Manau, jog kiekvienas turėtų mokėti susikrauti savo paties patirtį ir stengtis išmokti pasisemti minčių, kirbančių net septynmečio vaiko galvoje.

Papasakok apie tolesnius savo planus ne tik organizacijoje, bet ir gyvenime.

Artimiausi mano planai siejasi su Lietuva. Noriu likti tėvynėje ir tęsti jau pradėtus darbus skatinti jaunimo užimtumą ir iniciatyvą, padėti jam stotis ant kojų ir dideliais žingsniais eiti savo svajonių link. Tikiu, jog taip padėsime ir Lietuvai stiebtis į viršų, stengtis, kad tėvynė įsitvirtintų sėkmingos, savarankiškos valstybės kelyje, kurioje gera gyventi, mokytis ir tobulėti.

Kalbant apie NJJ planus, norime per 2012 metus atidaryti Laisvalaikio užimtumo centrą, kuriame vaikai galėtų tobulėti, įgyti įvairių komunikacijos žinių. Tai būtų puiki pagalba tėvams, sunkiai bėgantiems per gyvenimą. Juk šiuo, banaliai tariant, krizės laikotarpiu, retas suaugęs žmogus spėja ir pajėgia savo atžalai duoti viską, ko nori.

Taip pat mūsų planuose yra ir nauja Lietuvos interneto svetainė, išsiskirsianti informacijos gausa bei spektru, kuri atneš būtent tai, ko, mano manymu, trūksta Lietuvos jaunimui ir piliečiams. Kalbant apie viso gyvenimo tikslą, noriu tiesiog nepamiršti mokytis iš jaunesnių ir turėti kaip įmanoma kuo daugiau vaikų, kurie keltų man didžiausią įkvėpimą bei šypseną.

Interviu publikuotas:

Šis Tomo Radvilavičiaus interviu nominuotas konkurse už informatyvų asmenybės ir gražios iniciatyvos pristatymą.

Šiame chaotiškame, skubančiame pasaulyje, kur vis didesnį vaidmenį užima pramoninė gamyba ir monopolinė rinka, žmogui svarbu nepasimesti pasiūloje. Apie tai, ar verta ir kodėl būti sąmoningu vartotoju, kalbamės su Neringa Milašiūte, ekologiško gyvenimo šalininke, ekologiškų produktų parduotuvės savininke. Neringa mažame miestelyje, Lazdijuose, viena iš pirmųjų ryžosi plėtoti ekologines idėjas, ugdyti žmonių sąmoningumą, organizuojant įvairius šviečiamuosius renginius. Kalbina moksleivis Tomas Radvilavičius.

Kada supratote, kad visuomenėje nusistovėjęs gyvenimo būdas Jums nepriimtinas?

Sunku atsakyti vienareikšmiškai. Noras keistis ir keisti neatsirado per vieną naktį. Greičiau tai buvo noras atsakyti sau į iškilusius klausimus, ir kuo labiau gilinausi į savo gyvenimo būdą, vartojimo įpročius, tuo labiau stiprėjo suvokimas, kad reikia kažką daryti. Aišku, tie pasikeitimai nebuvo drastiški ir impulsyvūs, nepersikrausčiau į negyvenamą salą, kur griaunamoji civilizacijos ir pramonės jėga neprisilietusi. O gal reikėjo?! (juokiasi) Mano pokyčiai buvo gana buitiški, prasidėję domėjimusi, etikečių skaitymu, ieškojimu visko, kas galėtų atsakyti į man iškilusius klausimus (kas tuo metu nebuvo labai paprasta, nes informacijos stipriai trūko). Svarbiausi dalykai, kuriuos supratau jau tuomet, kad nebenoriu ir toliau nuodyti savęs ir savo šeimos. Tad be didelio gailesčio į šiukšlinę keliavo viskas, kieno sudėtis etiketėje bylojo apie sintetiką, chemiją, naftos atliekas. O jų, patikėk, buvo bene visų kosmetikos, higienos priemonių sudėtyje. Ar palengvėjo „iššlavus“ lentynas? Sunku pasakyti, ar tuo metu tai ir buvo tikrasis suvokimas išsivalyti nuo chemijos. Tačiau pradėti nuo kažko reikėjo…

Vis dėlto svarbiausias dalykas, kurį suvokiau nusprendusi atsiriboti nuo chemijos pramonės, tai yra mąstysena. Neužtenka pirkti ekologiškus produktus, atsisakyti vienkartinių maišelių ar rūšiuoti atliekas, būtina suvokti, kodėl tai darai. Būtent nuo mąstymo ir prasideda tikrasis kelias ekologijos link..

Ar buvo lengva pakeisti mąstyseną, įpročius?

Kaip jau minėjau, niekas nepasikeičia per vieną dieną, nebuvo taip, kad vieną rytą atsikėlusi supratau, jog turiu išmokti džiaugtis gyvenimu, atsikratyti pykčio, pavydo. Tai vyko palaipsniui ir vis dar vyksta dabar. Kiekviena neigiama mintis teršia mūsų sąmonę, tad, norint gyventi švariai, reikia išsivalyti ne tik išoriškai, bet ir vidujai. Ir tai nėra taip paprasta, kaip kad atrodo. Nešvarų kambarį išplausi, o neigiamoms mintims juk šluotos nepaimsi. Taip ir kovoji su savimi (greičiausiai ir su aplinkiniais). Ir nesakau, kad lengva. Juk tipinis lietuvis tai amžinai bambantis, nepatenkintas ir viskuo nusivylęs tipažas. O jei aplink tave nuolat besisuka tik tokie žmonės, net nepajunti, kaip ir pats tampi pilka mase. O man tos masės dalimi būti nesinorėjo.

Su įpročiais dar sunkiau. Moterys patiklesnės nei vyrai, turbūt būtent dėl to didžioji dauguma reklamų orientuotos į jas… „laimingų vaikų mamos perka…“, „nori būti graži nuo ryto iki vakaro?“ Manipuliacija. Kuri gi nenori, kad jos vaikas būtų laimingas, kuri nenori jaustis graži? Ir taip nepastebimai perkam… kaupiam…vis „geresnes ir geresnes“ priemones, rikiuojam jas savo vonios kambario lentynose, kol galiausiai vieną dieną suvokiame, kad nei gražesnės, nei laimingesnės nuo n-tojo kremo netapome…

Ne kiekybė, o kokybė lemia mūsų savijautą.

Kodėl žmonės linkę pasiduoti bandos instinktui?

Tiesiog taip patogiau. Gyventi nesigilinant, nemąstant, elgiantis taip, kaip visi. Perki ir tai, ko tau visai nereikia, nes „akcija“, kiekvieną produktą ,,prekybcentryje“ grūdi į atskirą plastikinį maišelį… Žmonės, žinantys, kad plastikas gamtoje suyra tik per 500 metų, o pseudoakcijos tėra tik prekybininkų triukas parduoti daugiau, elgiasi sąmoningiau. Tik, deja, tų sąmoningų vartotojų mūsų aplinkoje vienetai. Taip, tiesa yra nepatogi. Bet nežinojimas negelbsti nuo pasekmių. Turbūt nė vienas sveiko proto žmogus nesutiktų gurkštelėti „antifrizo“, tačiau be jokio galvos skausmo tepa ant savo veidų, plauna plaukus priemonėmis, kurių sudėtyje naudojamas propolyne glycole – ėdus naftinis produktas, tas pats, kuris yra ir minėto „antifrizo“ bei stabdžių skysčio sudėtyje. Ir tai tik dalis tos nemalonios tiesos. Kur dar daugybė „braškėmis“ kvepiančių prausiklių vaikams, „rankų odą puoselėjantys“ indų plovikliai… Ar daugelis žino, kad sintetinių skalbimo miltelių liekanų ant drabužių po skalbimo lieka tiek, kad, norint juos išvalyti, reikėtų skalbti 16 kartų. Mūsų organizmas kvėpuoja „nekalta“ miltelių doze, o mes naiviai stebimės, kodėl auga sergančiųjų onkologinėmis ligomis skaičius… Susimąstome dažniausiai tuomet, kai jau būna gerokai per vėlu. Nesistengiu gąsdinti, ne toks mano tikslas. Norėtųsi, kad žmonės tiesiog būtų atidesni sau.

Kodėl, žinant žmonių skepticizmą, vis dėlto ryžotės imtis tokios veiklos?

Visą gyvenimą vadovaujuosi šia fraze: „Geriau gailėtis dėl to, ką padarei, negu dėl to, kad padaryti neišdrįsai“, – ji daug ką paaiškina. Atidarydama savo krautuvėlę mažame miestelyje ir negalvojau, kad bus paprasta, bet stengtis tikrai verta. Ne dėl pelno. Didžiausią džiaugsmą man kelia sugrįžtantys klientai, kurie žino, kodėl perka būtent čia ir būtent ekologišką prekę.

O ir tai, kad eina jau antrieji mūsų veiklos metai, manau, irgi nemažai sako apie žmonių pasirinkimą..

Kokių pokyčių pastebėjote per dvejus darbo metus?

Nebetelpam savo keturiasdešimties kvadratinių metrų patalpose, tad tenka vis kažką perstumdyti, perdėlioti, net palangės jau užimtos (juokiasi). Per tą laiką, nors nėra jis toks ir ilgas, susiformavo jau gana aiškus klientų skaičius. Džiugu, kad jis nuolat plečiasi, tai tik įrodo, jog visas darbas, kurį įdedame, užsiimdami šviečiamąja veikla, nenueina perniek.

Minėjote šviečiamąją veiklą, gal galite plačiau apie tai papasakoti?

Turbūt būtų buvę keista atsidaryti ekologiškų prekių parduotuvę ir sėdėti joje laukiant, kol žmonės nuspręs užeiti. Ekologija dar gana nauja sfera mūsų visuomenėje, kai kas sako – mada. Tačiau, jei rūpinamasi savimi ir savo šeima dėl mados, geriau jau taip, negu nesirūpinti visai. Žinoma, geriausia daryti kažką suvokiant, kodėl tai darau. Būtent tą suvokimą mes ir bandome skatinti. Kaip tai daryti – yra daug įvairiausių būdų. Prioritetą teikiame asmeniškam kliento pažinimui, pas mus žmogus nėra tik numerėlis kasos čekyje,mums svarbu, kaip jis jaučiasi, ką mėgsta, o ko negali pakęsti. Būtent toks pažinimas leidžia veikti plačiau.

Renginių būta ir, tikiu, dar bus įvairių. Tai ir paskaitos mokykloje, ir vakarai-degustacijos krautuvėlėj, kuriuose dalyvauja „žaliai“ mąstantieji, kurie noriai dalijasi savo patirtimi bei žiniomis su visais tą vakarą užklydusiais. Bene didžiausias renginys, kurį organizavom, buvo „Mainų mugė“, kuri skatino mainytis, parduoti, dalintis nebereikalingais daiktais, taip juos prikeliant antram gyvenimui. Smagu, kad mugė sutraukė nemažą būrį žmonių. Tiesa, mugės metu veikė įvairios kūrybinės erdvės, kur sau artimą užsiėmimą galėjo išbandyti visi norintieji.

Ar tiesa, kad renginiai labiau orientuoti į jaunimą? Kodėl?

Negalėčiau teigti, kad mums rūpi tik jauni žmonės. Juos lengviau informuoti pasitelkus šiuolaikines priemones – tačiau tik tiek. Taip, nesiginčiju, paskaitos mokyklose savaime yra skirtos mokiniams, bet tai nereiškia, jog išgirsta informacija jie nepasidalins su tėvais, nediskutuos su mokytojais. Nėra svarbu, ką pasakysi, svarbu, kaip tai padarysi. Geriausia paskaita yra ta, po kurios matai susimąsčiusius veidus, tuomet tu žinai, kad tas vaikas domėsis, o kokį kelią jis pasirinks, čia jau kiekvieno valia.

Šiai veiklai reikia daug jėgų. Ar nesinorėtų gyventi paprasčiau?

Viskas priklauso nuo požiūrio, man ir mano šeimai atliekų rūšiavimas, etikečių skaitymas ir išmanymas, prastų ir menkaverčių produktų atsisakymas yra kasdienybė, ir tai mums nesukelia jokių nepatogumų. Tačiau kiti visas atliekas meta į vieną konteinerį, nes savo dviaukščiuose namuose „neranda“ vietos nedidelėms šiukšliadėžėms. Nors daug kas sako „vienas lauke ne karys“, bet manau, kad šiuo atveju net ir vieno žmogaus pastangos yra labai daug.  Bent jau žinosiu, jog ne dėl mano kaltės buvo pjaunami medžiai (1 tona perdirbto popieriaus išsaugo 17 medžių), ne dėl mano kaltės dar viena miško papėdė tapo nauju sąvartynu..

Jei turėtumėte galimybę keisti savo gyvenimą, ar rinktumėtės tą patį kelią?

Net nesudvejočiau. Tai, ką darau, man teikia džiaugsmą ir gyvenimo pilnatvę. Jei nors vienas žmogus, matydamas mano pavyzdį, užsikrėtė sąmoningo gyvenimo paieškomis, vadinasi, buvo verta…

Dėkoju už pokalbį.

Šis interviu privertė susimąstyti. Iki šiol maniau, kad ekologiškas gyvenimo būdas – tik mada, ir nieko daugiau. Tačiau, pasirodo, ne viskas taip paprasta. Kalbėdamasis su Neringa supratau, kad kiekvienas iš mūsų esame atsakingi ne tik patys už save, bet ir už aplinką, kurioje gyvename. Mes, jaunoji karta, dar tik kuriame savo ateitį. Tik nuo mūsų priklauso, kaip atrodys ta ateitis – pakelėse besidriekiantys sąvartynai, nes ir toliau vartosime ir su atliekomis elgsimės nė trupučio nesusimąstydami apie pasekmes, ar vis dėlto sugebėsime išsaugoti švarią, chemijos pramonės nesunaikintą, gamtą. Kiekvienas iš mūsų turėtume jausti atsakomybę  už savo veiksmus, išsiugdyti savyje vidinę ekologiją, susigyventi su ja, nes net vienas žmogus gali tapti pavyzdžiu…

Interviu publikuotas:

Interviu konkurse šis Inesos Varnaitės interviu nominuotas už ypatingai gerai apgalvotus klausimus, įsiklausymą į pašnekovą ir puikų pasirengimą prieš susitinkant su pašnekovu.

Kaip išmokti gyventi, o ne egzistuoti? Kaip iš tikrųjų patirti gyvenimą, įkvėpti jį visu kūnu ir visa siela? Kaip surasti geriausius sprendimus? Kaip neviltį, skausmą ir bejėgiškumą transformuoti į džiaugsmą, vidinę ramybę ir vientisumą? Kaip atgaivinti svajones? Į begalę ,,kodėl“ gali padėti atsakyti žmogus, kuriuo iš tikrųjų pasitikima. Šį kartą tai Radviliškio Lizdeikos gimnazijos pavaduotoja ugdymui psichologė Rasa Dagienė, savo kabinete paskendusi tarp popierių, bet visada besišypsanti ir randanti atsakymą į bet kurį nelengvą ar suktą klausimą. Psichologę kalbino Inesa Varnaitė.

Senovės Graikijoje, Spartoje, berniukai buvo auklėjami kaip kariai, jie augo žiaurioje karinėje aplinkoje. Sulaukęs septynerių berniukas buvo atiduodamas specialiąją mokyklą ir joje marinamas badu. Tokiu būdu vaikus mokė vogti maistą, nori valgyt – sugalvok, kaip jį gauti. Toks įgūdis įsišaknijo ir ilgainiui persidavė ir kitoms kartoms. Skirtingai nei Spartoje, Atėnuose ateities lyderius augino kur kas ramesnėje ir puoselėjančioje aplinkoje. Berniukai augo namuose su savo motinomis, auklėmis ir jau nuo šešerių metų buvo mokomi muzikos ir poezijos. Sakykite, ar patirtis turi įtakos mūsų įgimties polinkiams?

Patirtis yra galinga jėga. Labai gaila, kad mes, inercijos vedami, esame įpratę elgtis negalvodami apie patirties pėdsakus mūsų prigimčiai. Mes taip pat negalvojame ir apie kitam, šalia esančiajam, daromą įtaką, dažniausiai užgožiančią prigimtį. Šiandien sunkiai protu suvokiama, kaip septynmetį vaiką galima palikti „išlikimo“ valiai. Tikrai ne kiekvienas yra verslus, apsukrus, karingas. Manau, lengviausia „sulaužyti“ meninio, erdvinio bei muzikinio intelekto savininkus. Juos dažnai stengiamės paversti amatininkais, galvojančiais tik apie buitį. Laikui bėgant tokie žmonės užsisklendžia ir tarsi laukia geresnių laikų savo prigimčiai atsiskleisti. Ne visi sulaukia.

Paauglystė – tai toks laikotarpis, kai žmogus apskritai labiau susikoncentravęs į save ir savo jausmus nei kitais amžiaus tarpsniais. Tyrimai rodo, jog kai kuriems paaugliams tai ypač būdinga. Kaip padėti jiems išgyventi  sunkumus, patirti kuo mažiau neigiamų emocijų ar bendravimo problemų? Ką daryti, kad gyvenimas su paaugliu netaptų nesibaigiančiu karu?

Atsakymas paprastas – reikia stengtis paauglį suprasti, priimti jo kitoniškumo siekius. Manau, čia geriausiai tinka posakis, kad elkis su paaugliu taip, kaip norėjai, kad su tavimi vaikystėje būtų pasielgę. Vyresniems labai norisi visas problemas išspręsti greitai, pagal patikrintą ir jau nusistovėjusį modelį. Bet tai, kas tinka vieniems, nebūtinai tinka visiems. Tenka prisiminti ir tai, už ką mes tuos paauglius mylim. Jeigu meilė tai palaiminimas būti tuo, kuo norisi, tuomet pirmyn. Yra sakoma, kad kuo tvirtesnis ryšys su artimaisiais, tuo skaudesni paauglystės išgyvenimai. Šis faktas patvirtina, kad mes, tėvai, tikrai savo vaikus labai mylim, tad netrukdykim jiems iš lėliukių virsti drugeliais.

Sakoma, kad priešybės traukia, tačiau ši taisyklė tikrai negalioja, jeigu kalbame apie paauglių nuostatas vieni kitų atžvilgiu. Suomijoje atliktas platus tyrimas parodė, kad, kaip ir senais laikais, dabar prastai besimokantys nemėgsta moksliukų, o gerai besimokantys paaugliai nemėgsta nepažangių bendraamžių. Kaip suderinti mokslą ir sportą mokykloje – tikras galvosūkis. Būtų įdomu sužinoti, kokią simpatiją ir antipatiją jaučia paaugliai Lietuvoje?

Ir priešybės, ir panašybės žmonės traukia. Gali puikiai sutarti moksliukai su sportininkais, menininkai su matematikais, mokytojai su mokiniais. Būtina viena vienintelė sąlyga – turi sutapti puoselėjamos vertybės. Jos kaip pamatiniai akmenys, vienijantys draugystę. Na, o kodėl sunku sportą suderinti su mokslu? Gebėjimas ir noras sportuoti yra prigimtyje užkoduoti, aktyvuota tam tikra smegenų žievės dalis. Tad tokių žmonių ta smegenų žievės zona, kuri atsakinga už tiksliuosius mokslus, dažniausiai nebūna tokia aktyvi. Kitaip tariant – gimęs sportininku geru matematiku netapsi. Bet mokymo Lietuvoje sistema tokia, kad šio paprasto biologinio – psichologinio dėsningumo stengiamasi nematyti. Galvosūkis išspręstas, tereikia mokytis ir profesiją rinktis pagal prigimtinius gebėjimus.

Esu girdėjusi tokią mintį, kad vienas svarbesnių uždavinių sveikai augančiam vaikui yra išmokti meluoti. Sugebėti sąmoningai apgauti savo tėvus ir bendraamžius taip, kad jie nesuprastų, jog buvo apgauti. Būtent tokia patirtis vaikui pasitarnauja kaip įrodymas, kad jo vidinis pasaulis yra apsuptas tvirtomis ribomis ir tik nuo jo paties priklauso, ką į tą pasaulį įsileis. Ką patarsite tėvams, mokytojams ar klasės draugams, kaip elgtis su akivaizdžiai meluojančiu paaugliu?

Patarčiau susimąstyti, kodėl vaikas meluoja. Tėvai nemoka atsakyti į šį klausimą. Teks mokytis. Manau, kad norą meluoti diktuoja skaudi ar patogi patirtis. Kai tėvai paskatins teisybę (kad ir kokia ji būtų), aiškiai išsakys savo, kaip apgautojo jausmus, – galima tikėtis pažangos. Žinoma, jeigu tai nėra liguistos ar labai kūrybingos fantazijos elgsena.

Anot vystymosi psichologijos klasiko E. Ericksono, tie paaugliai, kuriems pavyksta atrasti savo identitetą, kur kas lengviau emociškai atsiskiria nuo savo tėvų nei tie paaugliai, kurie neatranda savęs. Ką patartumėte dvyliktokams, būsimiesiems studentams, kad namų ilgesys nebūtų toks skaudus?

Savęs ieškojimo kelias senas kaip pati žmonija. Manau, kad retas dvidešimtmetis žino, kas jis yra. Baigęs mokyklą man mokinys primena Kolumbą prieškolumbiniu laikotarpiu: žinojo, kad  galima apiplaukti pasaulį, tačiau kaip, su kuo ir per kiek laiko, tik spėlionės. Namų ilgesys gali būti lengvesnis, tik kuo teisingiau pasirinkus studijas pagal savo, o ne aplinkinių norus. Palengvina situaciją gyvenimas su bendraklasiais, daiktai iš namų aplinkos, dažni pokalbiai su namiškiais.

Žmogaus sąmonę visada viliojo nepažintos tiesos, mistiniai reiškiniai, mitai. Ekranus, knygas, net diskusijų forumus užtvindė vampyrai ir vilkolakiai. Kodėl jauni žmonės, ypač merginos, taip domisi tokiais siužetais, kuo patraukli tokia tematika. Ar ji prasminga?

Nepažįstu tokiomis keistenybėmis besidominčiųjų. Manau, kad vampyrų tema domina tuos, kurie domisi fantastika. Arba tai pakankamai neišprusę žmonės, manantys, kad kiti yra jų likimo kalviai.

Režisieriaus Jameso Camerono filmo ,,Įsikūnijimas“ pradžioje yra gana pompastiška rūkymo scena: mokslininkė ieško cigarečių, po to užsirūko. To paties režisieriaus filme ,,Titanikas“, nukeliančiame žiūrovus į 1912-uosius, daug scenų, kuriose rūko būtent moterys. Tabako kompanijos puikiai išmano žmonių psichologiją ir tuo aktyviai naudojasi. Kaip elgtis tėvams, norintiems apsaugoti savo vaikus nuo rūkymo, alkoholio ar narkotikų vartojimo?

Didžiausią įtaką daro ne žodžiai, o elgesys. Jei tėvai patys yra kamuojami priklausomybių, gali kiek nori aiškinti vaikams, kad tai žalinga – nepadės. Kaip nugalėti reklamą? Skirti laiko diskusijoms apie sveiką gyvenimą, „apnuoginti“  paslėptas reklamas, mokyti valios ugdymo pratimų, patiems būti pavyzdžiu.

Rašytojas Samuelis Beckettas rašė: ,,Bandyk vėl. Vėl klysk. Klysk geriau“. Taigi, kaip pasimokyti iš klaidų ir gal geriau mokytis iš svetimų klaidų, o ne iš savų?

Yra juokaujama, kad iš svetimų klaidų mokosi tik žydai (gerai žinome, kiek ši tauta yra pasiekusi). Kas yra sėkmė? Kai vienu kartu atsistoji daugiau nei pergriūni. Vadinasi, pats sėkmės supratimas talpina savyje nesėkmes kaip klaidas. Yra sakoma, kad tas, kas nepatyrė nesėkmės, nežino, kas yra sėkmė. Mes labiausiai bijome ne nesėkmės, o aplinkinių reakcijos į ją. Todėl ir bijome klysti. Tas, kuris suprato, kad nesėkmės yra didžiulės sėkmės kaina, – labai daug gyvenime pasieks. Bet didumą klaidų turi patirti pats.

Šių dienų visuomenė sutartinai vadinama vartotojų visuomene. Kaip tokiame susvetimėjusiame pasaulyje išsaugoti altruizmo idėjas, kuo ir kaip pakeisti apatiją, egocentrišką rūpinimąsi tik savimi?

Mažiau žiūrėti televizorių ir mažiau skaityti laikraščių. Daugiau skaityti knygų, bendrauti su sėkmę patyrusiais ar kryptingai link jos einančiais žmonėmis. Mokytis analizuoti savo poelgius, tyrinėti garsių pasaulyje asmenybių biografijas, dienoraščius. Išsiaiškinti savo gyvenimo paskirtį/tikslą.

Jūs labai daug keliaujate. Ar tai atsispindi Jūsų darbe, dvasiniuose išgyvenimuose? Kas paskatina žmones rinktis tolimas keliones, o ne ramų poilsį prie Baltijos jūros?

Kelionių metu ištrūksti iš standartinio, stereotipinio mąstymo. Sudėlioji gyvenimo prioritetus į savo vietas. Pamatau save tarsi iš šalies. Įvertinu, numatau pasikeitimų, tobulinimo perspektyvą. Kodėl ne prie Baltijos? Kad telefono skambučiai nepasiektų. Kad galėčiau mėgautis šypsenomis, kurių prie Baltijos tik vienetai. Kad suprasčiau, jog ne viskas gyvenime yra darbas. Kad savo mergaitėms parodyčiau, kad ir mamai reikia pasislėpti ir pailsėti. Nuo visų. Kad pasiilgčiau kasdienybės.

Ką įvardytumėte kaip svarbiausią savo gyvenimo darbą? Kas daugiausia džiaugsmo Jums teikia gyvenime šiuo metu?

Nuostabus klausimas. Man daugiau džiaugsmo teikia akimirkos, kai susitariu su savo ydomis. Kai pastebiu, kad turiu vilties jų atsikratyti. Dar man didelis džiaugsmas yra mėgautis kasdienybės akimirkomis, tokiomis kaip vakarinė arbata su namiškiais, rytinis knygos skaitymas, džiaugsmo šypsena prieš tai nevilties nuspalvintame veide. Ir šiaip didžiausias džiaugsmas yra pats gyvenimo malonumas.

Ar Jūs įsivaizduojate save, besikreipiančią į psichologą?

Įsivaizduoju. Kreipčiausi pagalbos, jei reikėtų slaugyti depresija ar suicidinių minčių kamuojamą žmogų.

Dėkoju už tokį išsamų ir atvirą pokalbį.

Taigi, ieškokime to, kas yra geriausia ir gražiausia mumyse, mūsų skubančiame gyvenime. Nebijokime atsiverti ir pažinti save, atrasti savo šviesiąsias ir tamsiąsias puses. Nebijokime keisti tiek save, tiek ir savo gyvenimo kokybę. Pajuskime dabarties akimirkos skonį, išmokime džiaugtis gražiais prisiminimais ir priimkime dabartį tokią, kokia ji yra  dabar. Gyvenkime šia akimirka ir pasistenkime gyventi tik dėl savęs. Svarbiausia – atrasti save…

Nuotr. Radviliškio Lizdeikos gimnazijos archyvo. Interviu publikuotas:

Interviu konkurso laureatų Emilijos Švobaitės ir Martyno Norvilos interviu, nominuotas už aštrumą ir aktualumą.

Kunigų seminarijos studentai šiandien yra tarsi užmiršti, atskirti nuo visuomenės, gyvena gana uždarą gyvenimą. Kas lemia pasirinkimą studijuoti seminarijoje, kaip jaunas žmogus suvokia tarnystę Dievui – tokie klausimai mums kilo ne kartą, tad ir nusprendėme apsilankyti Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje. O joje iškart buvome sustabdyti Bažnyčios hierarchijos… Keista, čia, seminarijoje, kaip ir Karo akademijoje, norint pasikalbėti su studentu, reikia gauti leidimą. Paskambinome rektoriui ir šis mielai sutiko pasikalbėti su studentais. Jau kitą dieną Emilija Švobaitė ir Martynas Norvila susitiko su antrojo seminarijos kurso studentu, klieriku Gabrieliumi Satkausku.

Kaip atsidūrėte kunigų seminarijoje?

Mokydamasis Užupio gimnazijos vienuoliktoje klasėje išgyvenau labai stiprią maldos patirtį kelionėje į Romą, į Vatikaną. Aš klausiau Viešpaties, ko jis nori iš manęs, ir supratau, kad turiu būti kunigu, nors anksčiau niekada taip negalvojau. Iki tol svajojau tapti chirurgu. Dvyliktoje klasėje svarsčiau, kad reikėtų metus po gimnazijos palaukti, nes buvau Lietuvos moksleivių sąjungos prezidentas ir atsakingai į tai žiūrėjau, tačiau per vieną religinę kelionę galutinai apsisprendžiau. Egzaminai į seminariją truko visą dieną: reikėjo kalbėtis su komisija, rašyti rašinius, buvo tikrinamos tikėjimo žinios – man pasisekė, buvau priimtas. Tais metais mūsų stojo 10, buvo priimti 8.

Kaip sekėsi pirmame kurse? Kokia yra seminarijos mokslų sistema?

Seminarijoje pirmasis kursas vadinamas propedeutiniu (lot. – parengiamasis), jame stengiamasi pažinti Bažnyčią, suprasti kunigo tarnystę ir galutinai apsispręsti prieš studijuojant didžiojoje seminarijoje. Sudaromos sąlygos suprasti, ar tai tikrai yra mūsų kelias. Kurse buvome aštuoni, bet po metų vienas bendramokslis suprato, kad jo pašaukimas yra šeimos gyvenimas. Mes jį labai džiugiai išlydėjome ir iki šiol su juo susitinkame. Seminarijoje iš viso yra šeši kursai, po kurių esi įšventinamas į diakonus, vėliau, maždaug po metų praktikos, – į kunigus. Tai ilgas studijų laikotarpis, kuris prabėga labai greitai, nes čia mes neturime progos šmirinėti ir švaistyti laiką. Seminarija graikiškai reiškia daigyną, atžalyną, tai aukštoji mokykla, kurioje žmogus ugdomas, kad pasiektų savo tikslą.

Ar seminaristai privalo atsisakyti visų pasaulietiškų malonumų taip pat kaip ir kunigai?

Jei turi užsibrėžęs aiškų tikslą, ruošiesi jam. Mes jau dabar stengiamės praktikuoti  dorybes, kurios bus reikalingos kunigystei, kad įsilietume į kunigišką pašaukimą, ir jis būtų mūsų širdyse. Norime, kad tai nebūtų tiesiog įstatymas, kurio privalu laikytis. Tai reikia praktikuoti panašiai kaip ir poroms, kurios iki santuokos turėtų susilaikyti nuo lytinių santykių.

Kaip yra nagrinėjamas Šventasis Raštas Kunigų seminarijoje? Ar Naujajam Testamentui skiriama daugiau dėmesio nei Senajam, kuriame galima susidurti su daugybe žiaurumų?

Senasis Testamentas yra krikščionybės šaknys. Jei nori įvardinti savo tapatybę, identitetą, reikia atrasti šaknis. Šventasis Raštas yra vientisas kūrinys, iš kurio negalima išmesti žodžių. Vienas šventasis yra pasakęs, jog Senasis Testamentas papildo Naująjį, o Naujasis išsipildo Senajame. Seminarijoje mes nagrinėjame ir Senąjį, ir Naująjį Testamentus, kuriuos jau pirmais mokslo metais turime perskaityti. Mes juos vertiname vienodai ir jie abu mums yra svarbūs.

Yra du pagrindiniai dalykai, kurie pasakoja mums apie Dievą: Šventasis Raštas bei Dievo kūrinys. Kiekviename kūrinyje, materijoje galima įžvelgti Dievo atspindį, jo pėdsaką. Pagal nutapytą paveikslą ir būdą, kaip tas paveikslas nutapytas, jo elementus, mes galime pasakyti, kas yra to paveikslo dailininkas. Taip pat yra ir su Dievu.

Kodėl labai sumažėjo kunigų, kurie yra autoritetai žmonėms, ir tradicinės mišios tampa tik ritualu, į kurį vangiai renkasi jaunimas?

Dievas liko tas pats, tikėjimo tiesos taip pat tos pačios. Manau, kad Bažnyčioje autoritetų tikrai nesumažėjo, bet galbūt visuomenėje naujų autoritetų keliama mažiau dėl žiniasklaidos siekio sukritikuoti Bažnyčią. Yra labai daug šventų ir atsidavusių kunigų, kurie nesiviešina ir stengiasi to išvengti. Kalbant apie jaunimą, Bažnyčia ypač stengiasi atliepti jaunuolių troškimą pažinti Dievą. Šį darbą daugiausiai atlieka ne dieceziniai kunigai, bet parapijų bendruomenės, esančios prie vienuolynų.

Kas galėtų padėti užmegzti artimesnį ryšį tarp visuomenės ir Bažnyčios? Jūs esate būsimasis kunigas, todėl tai lyg ir turėtų būti Jūsų misija?

Geriausiai visuomenės ir bažnyčios situaciją mato vyskupai, o dar geriau — popiežius. Jie galėtų aiškiai atsakyti į šį klausimą, o mes galime tik spėlioti. Gal bus ir trečias Vatikano susirinkimas, kuriame viso pasaulio vyskupai spręs, kaip geriau atsiliepti į žmonių troškimus. Žmogus savo prigimtimi yra religinė būtybė ir jo širdyje yra įrašytas Dievo troškimas. Materialūs žemės turtai padaro mus laimingus tik iki tam tikros ribos. Šių dienų visuomenėje Dievo troškimas yra be galo stiprus, todėl Bažnyčia, žinoma, turi ieškoti naujų būdų, kaip padėti naujajai kartai užmegzti ryšį su Dievu… Ne tik Bažnyčiai, bet ir valstybių politikai šiandieninio jaunimo auklėjimas yra iššūkis. Reikia melstis, kad Dievas vyskupams suteiktų dar daugiau išminties ir naujame susirinkime būtų nubrėžtos gairės siekti laimės šiame tūkstantmetyje.

Tačiau ar nereikėtų pradėti keisti Bažnyčios nuo įsisenėjusių tradicijų dėl vyro ir moters santykių? Juk esamos nuostatos daugelį atbaido nuo religijos.

Taip, daug kas kalba, kad Bažnyčiai reikia atsisakyti dabartinių nuostatų dėl šeimos bei santuokų, keisti krikščionišką gyvenimo būdą, dažnai aptariama kontracepcijos tema, taip pat yra kunigų, kurie norėtų panaikinti celibatą. Apie tai buvo šnekama ir senesniais laikais, to buvo reikalaujama iš Bažnyčios, o ji niekuomet nepasidavė. Tradicijos yra mūsų tikėjimo fundamentas ir esmė. Kristus įsteigė Bažnyčią ir davė fundamentalius nurodymus apaštalams, kurie jų laikėsi. Šių nurodymų negali pakeisti jokie vyskupai ir net Popiežius. Tai lyg konstitucija. Bažnyčia net ir žiauriausių persekiojimų metu nepasidavė ir neatsisakė ginti žmogaus prigimtinių teisių. Būtent prigimtinių, o ne pagrįstų įstatymais ar kultūros įtaka. Mes giname tokį žmogų, kokį sukūrė Dievas.

Ar Jums, kaip katalikui, kartais nekyla klausimas, kodėl, pavyzdžiui, protestantai kunigai gali turėti šeimas, nors visų Dievas yra vienas? Ar žmogus, turintis šeimą, negali atsiduoti Dievo tarnystei taip pat stipriai kaip asmuo, kuris jos atsisako? Juk turėti šeimą irgi yra žmogaus prigimtinis troškimas.

Pirmiausia reikėtų paminėti, kad protestantų Bažnyčios nėra vieningos, jų yra tūkstančiai, ir jos visos yra susiskaldžiusios. Protestantai neturi jokio patriarcho, kuris juos vienytų, todėl kiekviena Bažnyčia turi labai skirtingų nuostatų, yra ir tokių, kur laikomasi celibato. Galima net pačiam bandyti sukurti savo protestantų Bažnyčią. Katalikai yra visai kitokie. Bažnyčia laikosi tradicijos. Kalbant apie celibatą, yra išlikę daugybė mitų dėl jo atsiradimo. Tam stiprios įtakos turėjo ir sovietinis režimas, kuris yra paveikęs dar ir šiandieninę visuomenę. Net mokyklose dažnai yra remiamasi šiuo režimu. Vienas iš mitų, jog viduramžiais buvo priimtas celibatas, nors, kaip jau minėjau, tai yra tradicija nuo apaštalų laikų.

Jei klausiate, ar įmanoma mylėti Dievą gyvenant be celibato — be abejo, galima, tačiau socialiai aktyvus tokiu atveju būtum daug mažiau, kadangi turėtum šeimą, darbą ir privalėtum tarnauti žmonėms. Tuomet tiesiog fiziškai nesuspėtum tarnauti žmonėms taip, kad patenkintum visus jų dvasinius poreikius. Tikras klierikas Dievą myli pasiaukojama meile, žino, jog Viešpats atidavė save, kad išpirktų žmonių nuodėmes, todėl pats irgi nori atsiliepti į jo meilę atiduodamas ne pusę savo širdies šeimai, pusę Viešpačiui, bet atiduodamas jam visą savo širdį ir grynąją meilę. 

Ar kartais nekyla noras viską mesti ir keisti religiją?

Dabar tikrai nekyla. Man kartais gaila žmonių, kurie neturėjo galimybės susipažinti su pasaulio religijų kontekstu, kaip mus moko seminarijoje. Be abejo, Dievas yra vienas, ir mes tikim, jog jis gali traukti prie savęs ir kitokiais būdais. Mes nemanome, jog musulmonas, induistas ar kito tikėjimo žmogus keliaus į pragarą. Galbūt kaip tik koks nors katalikas eis į pragarą, o budistas arba netikintis žmogus, kuris visą gyvenimą stengėsi dorai gyventi, bet neturėjo galimybių teoriškai susipažinti su Dievu, keliaus į dangų. Bažnyčia negali vertinti, kas nužengs į dangų, o kas į pragarą, tai — slėpinys. Dievas yra teisingas, jo teisingumas grįstas gailestingumu. Žmonių meilės pamatuoti neįmanoma.

Kaip Jūs pats vertinate celibatą?

Kartais jaučiu, kad visuomenėje susidaro toks įspūdis, kad tie, kurie stoja į Kunigų seminariją, yra kankiniai, kadangi Bažnyčia jiems primeta celibatą. Iš tiesų taip nėra. Jei paklaustumėte pačių klierikų, kaip jie jaučiasi, daug kas paliudys, jog celibatas yra ne prievolė, o kunigo džiaugsmas — skaistumo karūna. Žinoma, psichologija irgi turi reikšmės. Jei vyras yra mažiau lytiškai aktyvus, tuomet jis yra aktyvesnis Bažnyčios veikloje tiek dvasiškai, tiek fiziškai. Celibatas priimamas ne dėl to, kad Bažnyčia liepia, o tam, kad būtum ištikimas Kristui ir mylėtum tik jį. Tai yra labai gražu ir džiaugsminga, ypač kai jauti, jog gyveni skaistų ir tyrą gyvenimą. Šeimos gyvenimas irgi yra skaistus — tai nuostabus pašaukimas, tačiau klierikams kunigo pašaukimas teikia ne mažiau džiaugsmo. Net būna momentų, kai tiesiog norisi verkti džiaugsmo ašaromis.

Kaip reaguojate į meną, kuris kritikuoja Bažnyčią? Ar jis cenzūruojamas Jūsų aplinkoje?

Bažnyčia sako, jog kiekvienas žmogus yra laisvas, todėl jokios cenzūros nėra. Bažnyčia nekovoja su tais, kurie ją kritikuoja. Ji nekritikuoja ir meno, kuris neatliepia jos vertybių. Žmogus yra laisvas, jis turi ieškoti ir turėti savo nuomonę. Joks tikėjimas neįmanomas per prievartą, todėl negalima kėsintis į kito žmogaus minčių vaisius, ypač į meną. Bažnyčia teisia ne žmogų, o jo poelgį laiko prastu. Bažnyčia sako, jog kiekvieną žmogų reikia gerbti kaip Dievo vaiką, todėl negalima jo vadinti blogu žmogumi, o jei veiksmas yra nuodėmė — krikščionio pareiga tą veiksmą sustabdyti, kad jis nebepasikartotų. Būdai nuodėmei sustabdyti taip pat turėtų būti tokie, kad nepažeistų žmogaus laisvės.

Kaip Jūs vertinate „Marijos radiją“? Juk dažnai net intelektualiems žmonėms jis kelia juoką. Ar šis radijas negalėtų būti priemonė pritraukti žmogų, o ne atstumti nuo Bažnyčios?

Perfrazuosiu Šventąjį Raštą: tikinčiųjų išmintis yra paslėpta nuo gudrių ir išmintingųjų. „Marijos radijas“ iš pirmo įspūdžio atrodo pateikiamas kvaila ir nepatrauklia forma, bet įsigilinęs į turinį, ką jis skelbia ir skatina, pradedi suvokti visai kitaip. „Marijos radijas“ — tarptautinis radijas, kuris yra labai naudingas, o intelektualūs žmonės neatkreipia dėmesio, neįvertina, kokios naudos jis gali duoti. Net man pačiam kartais atrodo nepatrauklu, tačiau reikia į tai žvelgti sveiku protu, atsisakius įvairių prielaidų. „Marijos radijas“ labai reikšmingas seniems žmonėms, kurie serga ir negali nueiti į bažnyčią: jie ir ligoninėse gali klausytis mišių, paskaitų ar tos dienos evangelijos.

Ar likimas egzistuoja katalikybėje?

Beasmenio likimo nėra. Yra tik Dievo valia ir apvaizda. Daug žmonių klausia, kodėl pasaulyje tiek blogio, kančios ir nusikaltimų, kodėl Dievas to nesustabdo. Pabandysiu atsakyti į šį klausimą: Dievas sukūrė laisvą žmogų, turintį autentišką savo laisvę ir suverenitetą, todėl žmogus visuomet renkasi pats. Blogis dažniausiai kyla dėl klaidingų žmogaus pasirinkimų. Kad ir kaip būtų skaudu, Dievas negali to sustabdyti, nes jis myli žmogų ir tikisi, jog šis pasikeis. Dievas negali kištis į žmogaus pasirenkamąjį gyvenimą. Žmogus lemia savo likimą.

Po pokalbio (jis buvo daug platesnis, nei užrašytas interviu) su klieriku Gabrieliumi suvokėme, kad šiais laikais vis dar yra žmonių, kurie gyvena iš pašaukimo ir sugeba atkakliai siekti savo tikslų. Pakeitėme savo požiūrį į Kunigų seminariją ir šiandienę Bažnyčią, kurią laikėme jaunimui atgrasia bendruomene, išsiaiškinome seniai mums ramybės nedavusius religinius klausimus. Kalbėjome apie tai, kad menas ir švietimas kilo iš krikščioniškų idėjų, diskutavome ne tik apie krikščionybės, bet ir kitų religijų pasaulėjautą, vertybes. Valanda su klieriku Gabrieliumi, kuris troško būti kūno, o tapo sielos daktaru, yra tarsi prisilietimas prie nuoširdaus ir uždegančio tikėjimo, grynosios krikščionybės idėjos. Manome, kad po vizito Kunigų seminarijoje ir mes tapome bent šiek tiek geresniais žmonėmis.

Nuotr. Vytauto Juozėno. Interviu publikuotas:

Ieškoti atsakymo į šiuos klausimus gruodžio 3 d. Nacionalinėje dailės galerijoje rinkosi Nacionalinės moksleivių akademijos interviu konkurso „Žmogaus kodas“ dalyviai – 9-12 klasių mokiniai iš visos Lietuvos.

Sugužėjus pilnai salei konkurso laureatų, Akademijos direktorė Eglė Daunienė papasakojo apie žmones–meistrus, kas būdinga meistrystę pasiekusiems žmonėms, kada prasideda jų sėkmės kelias ir už ką vėliau juos prisimename bei kodėl vertiname jų darbus. Taip pat Eglė pasidalino mintimis, koks gi vis dėlto yra meistro kelias pripažinimo link.

Iš tiesų, sėkmingų žmonių keliu domisi įvairių sričių mokslininkai – psichologai, sociologai ir daugelis kitų. Jie bando nustatyti ir išsiaiškinti, kokia gi yra šių sėkmingų pavyzdžių sėkmės formulė, dėl kurios meistrų darbai yra pripažįstami bei kaip tampama savo srities profesionalu. Mokslininkai pastebėjo, kad paprastai meistrai, tapę savo srities profesionalais, su būsima veikla susipažįsta dar ankstyvoje vaiksytėje.  Taip pat nustatyta, kad norint tapti kurios nors srities profesionalu vidutiniškai tenka 10 metų gilinti žinias, tobulinti savo įgūdžius būtent toje srityje. Vieniems kelias į meistrystę trunka ilgiau, kiti sėkmę pasiekia greičiau, tačiau nuolatinis ir kryptingas darbas yra daugelį savo srities profesionalų vienijantis bruožas.

Tobulinant save pasirinktoje srityje, reikia nepamiršti ir socialinių ryšių plėtimo, nes dalinantis patirtimi su kitais yra daug lengviau siekti tikslų. Juolab, kad paskatinimas iš šalies padeda drąsiau žengti pirmuosius žingsnius į sėkmę.

Svarbūs taip pat ir autoritetai, pavyzdžiai, į kuriuos norima lygiuotis. Turint prieš akis konkretų daug pasiekusį asmenį, kelias atrodo aiškesnis, nes esama gairių, pagal kurias galima sekti.

Apie meistriškumą nuo pradžių

Teorines mokslininkų įžvalgas savo pavyzdžiais iliustravo į seminarą „Pokyčio žmonės: meistriškumo pamokos“ susirinkę primabalerina Eglė Špokaitė,  režisierius Gytis Lukšas bei Turto banko valdybos pirmininkas Arnoldas Burkovskis. Žymūs savo srities meistrai, kalbinami Solveigos Grūdienės, dalijosi mintimis apie savo patirtį, profesionalumą bei kūrybą ir jos kelią. 

Balerinos Eglės profesionalumo kelias prasidėjo dar ankstyvoje vaikystėje - ketverių su puse metų. Pasak jos, tai yra įprasta šios meno srities atstovams, nes apsispręsti, ar būti baleto šokėju, jau reikia sulaukus 6 metų.

Kiek kitokią profesionalumo kelio pradžią prisimena Turto banko valdybos pirmininkas Arnoldas Burkovskis. Savo kelio pradžia Arnoldas laiko laiką, kai baigė fizikos bakalauro studijas universitete ir pradėjo dirbti su puslaidininkiais. Tuo metu Lietuva kaip tik patyrė pereinamąjį laikotarpį, trūko žmonių kalbančių užsienio kalbomis, tad susigundęs finansais ir ekonomika, Arnoldas pasirinko ekonomikos magistro studijas.

O režisieriaus Gyčio Lukšo profesionalo kelio pradžia buvo ilga ir įvairialypė. Ne iš karto režisierius surado save. Iš pradžių teko paragauti muzikanto amato, iš senelio išmokus groti pianinu, po to jaunatviška simpatija atvedė Gytį į ispanų kalbos kursus, o galiausiai jis nusprendė stoti į kino režisūrą Maskvoje. Pirmais metais nepasisekus, bandė antrąsyk, o nepavykus ir tada, nusiuntė paraišką ir trečią kartą. Konkurso būta tikrai didelio – net 70 būsimų režisierių į vieną vietą, tačiau šįkart Gyčio atkaklumas nugalėjo – jis tapo kino režisūros studentu.

Iš tiesų, negali žinoti, kada save ir savo sėkmės kelią atrasi. Bet išvada turbūt galėtų būti tokia: įskiklausius į save, įmanoma rasti atsakymą į klausimą, kuo norėtum būti, kad gyvenimas teiktų laimę. O įsiklausius belieka susidėlioti mažesnius tikslus, vedančius į didžiąją svajonę. Ir kiekvieną dieną žingsnis po žingsnio bandyti tuos etapus įveikti. O su kiekvienu pasiektu tikslu ir laimė rodysis vis arčiau ir arčiau tavęs.

Visi trys savo srities meistrai į klausimą, ar jie laimingi šiandien dirbdami būtent pasirinktoje srityje, atsakė teigiamai – nė vienas jų nesigaili, kad šiandien jie yra baleto šokėja-mokytoja, ekonomistas ar kino režisierius.

 Kitas etapas – išlaisvink save!

Pasvarstę, kas yra meistras, profesionalas ir kaip galima juo tapti, mokiniai kibo į kūrybinę užduotį su NMA savanoriu Arūnu Matačiumi priešakyje. Pirmajame žaidimo etape mokiniai turėjo 20 sekundžių, per kurias buvo kviečiami sugeneruoti kuo daugiau idėjų. Jie netruko įsitikinti, kad kokybiškai ir kūrybingai idėjai reikia ne tik laiko, bet ir šaunios komandos – burtu keliu susiskirstę grupelėmis, mokiniai išsibarstė po Nacionalinės dailės galerijos ekspozicijų sales, turėdami vieną vienintelę užduotį: atsinešti įamžintą žinią ar potyrį.

Mokinių darbuose ryškėjo tiek įkvėpimo proveržiai, tiek jiems svarbių vertybių atspindžiai, tiek siekis išvysti pasaulį kuo įvairiausiais rakursais. Visos idėjos sulipo į vieną didelį idėjų medį, kurį, atsidėkodami už svetingumą ir galimybę prisiliesti prie meno iš arčiau, padovanojome Nacionalinei dailės galerijai.

Įveikę užduotis, pasistiprinę bei pabendravę su bendraminčiais, apsikeitę telefono numeriais ar elektroninio pašto adresais, pradėjome antrąją seminaro diskusiją su žurnalistais Dainiumi  Radzevičiumi, Artūru Raču, Andriumi Konickiu ir Audrone Daugnoriene.

Drauge juos subūrė siekis išsiaiškinti, koks esąs žurnalisto vaidmuo šiandienos visuomenėje, kiek jam tenka ir kiek derėtų prisiimti atsakomybės už žinios perdavimą ir bendruomenės ugdymą. Dainiaus Radzevičiaus lengvai provokuojami, žurnalistai kėlė klausimus apie verslumo ir atsakomybės santykį Lietuvos žiniasklaidoje. Pamažėle diskusija pasisuko kiek netikėtu kampu – iškelta kultūrinės spaudos aktualumo ir paklausumo mūsų visuomenėje problema: rodos, niekam nekyla abejonės dėl kultūrinės spaudos teisės egzistuoti, tačiau ar kada susimąstėme, kiek iš tiesų esame reikalingi ir pasiruošę priimti aktualią, analitinę ir kultūrinę žiniasklaidą?

Dekodavimo finalas

Galiausiai priartėjome prie paties svarbiausio momento – interviu konkurso „Žmogaus kodas” apdovanojimų. Iš viso buvo nominuotas 21 darbas, o interviu autoriai paskatinti „Alma littera“ dovanotomis knygomis. Nacionalinė moksleivių akademija nemokamą kelialapį į NMA Žiemos sesiją skyrė vienuoliktokams Emilijai Švobaitei ir Martynui Norvilai iš Vilniaus Simono Daukanto gimnazijos už tai, kad jiedu drąsiai ėmėsi iniciatyvos, išėjo iš pažįstamų žmonių rato ir pakalbino kunigų seminarijos studentą, užduodami jam aštrius klausimus apie šių dienų bažnyčią, religijos bei tikėjimo vietą visuomenės gyvenime.

Eglė Daunienė džiaugėsi, kad laimėtojų  pateiktas interviu atspindi „Žmogaus kodo“ konkurso esmę. Štai ką užrašyto pokalbio komentare rašo laureatai Emilija ir Martynas: „Po pokalbio <…> su klieriku Gabrieliumi suvokėme, kad šiais laikais vis dar yra žmonių, kurie gyvena iš pašaukimo ir sugeba atkakliai siekti savo tikslų. Pakeitėme savo požiūrį į kunigų seminariją ir šiandieninę Bažnyčią, kurią laikėme jaunimui atgrasia bendruomene, išsiaiškinome seniai mums ramybės nedavusius religinius klausimus. Valanda su klieriku Gabrieliumi, kuris troško būti kūno, o tapo sielos daktaru, yra tarsi prisilietimas prie nuoširdaus ir uždegančio tikėjimo, grynosios krikščionybės idėjos. Manome, kad po vizito Kunigų seminarijoje ir mes tapome bent šiek tiek geresniais žmonėmis.”

Tikime, kad kiekvienas dalyvis, kaip Emilija su Martynu, kažko pasisėmė iš savo pašnekovo. Ir nekantriai laukiame kitų metų, kai vėl bandysime iškoduoti šalia esančių žmonių ypatingumo paslaptį bei susitikę galėsime megzti bendravimo saitus.

Taip pat primename, kad įdomiausi interviu konkurso „Žmogaus kodas“ darbai bus publikuojami interneto portale Bernardinai.lt, jaunimo kultūros žurnale „Pašvaistė“ bei projekto Lyderių laikas tinklalapyje.

Straipsnio autorė – Ieva Uogintatė, NMA atstovė ryšiams su visuomene.

Nuotraukos – organizatorių ir konkurso dalyvio Arvydo Barono.

Šeštadienį, gruodžio 3 d., į Nacionalinę dailės galeriją rinkosi interviu konkurso dalyviai iš visos Lietuvos. Tądien turėjo būti įminta meistriškumo mįslė, išspręstas atsakomybės žurnalistikoje klausimas, išlaisvintas kūrybingumas, ir, žinoma, paskelbti konkurso laureatai. Kaip mums sekėsi seminare Pokyčio žmonės: miestriškumo pamokos papasakosime netrukus, kai tik įspūdžiai šiek tiek susigulės. O dabar norime pasidžiaugti konkurso geriausiaisiais!

Nominacijomis apdovanoti:

• Inesa Varnaitė, kalbinusi mokyklos psichologę Rasą Dagienę.
• Samanta Šemežytė, ėmusi interviu iš miestelio jaunimo grupės lyderės Linos Noreikaitės.
• Ignas Rėkašius už interviu su savo mama Lidija Rėkašiene.
• Tomas Radvilavičius, kalbinęs ekologiškų prekių krautuvėlės savininkę Neringą Milašiūtę.
• Ieva Domarkaitė už pokalbį su seneliu apie tremtį.
• Saulius Kovalskas, prašnekinęs šaligatvio plytelę.
• Sonata Palionytė, užrašiusi pokalbį su reabilitacijos centre dirbančiu Eimantu.
• Emilija Švobaitė ir Martynas Norvila, kalbinę kunigų seminarijos studentą Gabrielių Satkauską.
• Gintarė Baranauskaitė, ėmusi interviu iš muzikos mokytojos Romos Ruočkienės.
• Laurynas Milašauskas, kalbinęs ūkininką, verslininką, politiką Ramūną Karbauskį.
• Vismantė Girskytė, kalbinusi buvusį tremtinį Antaną Auškalnį, apdovanota specialia Pašvaistės nominacija.

Kaip vertus dėmesio komisija išskyrė šiuos interviu:

• Rasos Bortkevičiūtės pokalbį su ekobendruomenės įkūrėju Dariumi Ražausku.
• Augustės Ambrazaitės interviu su tikybos mokytoja Laimute Neverdauskiene.
• Žydrūnės Norkutės užrašytą pokalbį su Nepriklausomo jaunimo judėjimo pirmininku Šarūnu Šiurka.
• Ievos Paškauskaitės interviu su keliautoju Alfredu Žiliuku.
• Ievos Banaitytės pašnekesį su psichologe Ingrida Pilkioniene.
• Eglės Vaicekauskaitės interviu su jėzuitu Eugenijumi Puzynia.
• Ingridos Čičiurkaitės pokalbį su mama Regina Mikštaite-Čičiurkiene.
• Kristinos Preikšaitytės užrašytą pokalbį su literatūrologe Viktorija Daujotyte.
• Ievos Vaičiūtės interviu su vėjo jėgainės projektuotoju Algiu Norvaišu.
• Kamilės Mickevičiūtės pokalbį su mokytoja Vyta Šiugždiniene.

Nacionalinė moksleivių akademija nemokamą kelialapį į NMA Žiemos sesiją skyrė Emilijai Švobaitei ir Martynui Norvilai.

Įdomiausius interviu publikuos portalas Bernardinai.lt ir žurnalas Pašvaistė.

Konkurso Žmogaus kodas pašto dėžutę užtvindė interviu lavina – gavome per 100 jūsų darbų! Su kuo tik nekalbėta, ko tik neklausta, o kiek išmokta…

Dar daugiau įdomių patyrimų dalyvių laukia konkurso baigiamajame renginyje Pokyčio žmonės: meistriškumo pamokos gruodžio 3 d. Nacionalinėje dailės galerijoje.

Diskusijoje Pokyčio žmonės: meistriškumo pamokos savo srities meistrai, tokie kaip primabalerina Eglė Špokaitė, Turto banko valdybos pirmininkas Arnoldas Burkovskis, režisierius Gytis Lukšas, dalinsis įžvalgomis apie kūrybą, tobulėjimą, meistriškumą ir ieškos recepto, kaip viso to pasiekti.

Moksleivius kviesime į diskusiją Žurnalisto vaidmuo ugdant visuomenę ir atsakomybė perduodant patirtį.  Diskusijoje dalyvaus žinomi Lietuvos žurnalistai, o pokalbį moderuos žurnalistas Dainius Radzevičius.

Jau neužilgo prasidės registracija į renginį. O KOL KAS… Visomis jūsų patirtimis džiaugiasi ir tekstus atsakingai vertina konkurso komisija, prie kurios prisijungė ir šeštasis narys:

Saulius Vasiliauskas – Lietuvos edukologijos universiteto lietuvių filologijos ketvirtakursis, jaunasis kūrėjas, jau žinomas kaip prozininkas ir publicistas. Sauliaus tekstai spausdinami Lietuvos kultūrinėje spaudoje (Bernardinai.lt, „Šiaurės Atėnai“, „Literatūra ir menas“, Kultūrpolis.lt), o jis pats aktyviai dalyvauja visuomeniniame gyvenime: yra vienas iš Literatų arkos draugijos įkūrėjų, LEU kultūros laikraščio „Žosmė“ vyr. redaktorius, „Pašvaistės“ redakcijos bendradarbis, jaunųjų kūrėjų sambūrio prie Rašytojų sąjungos iniciatorius.

Saulius apie skaitymo nuodėmes ir ypatumus: Greito skaitymo išmoko mokykla, universitetas, žiniasklaida. Žinia — lengviausia kažką apkaltinti. Kur kas sunkiau pripažinti, kad nemoku skaityti lėtai, su neperdėtos empatijos prieskoniu.

Visą Sauliaus Vasiliausko tekstą „Didžioji tekstų skaitymo nuodėmė“ rasite Bernardinai.lt.

Arūnas Matačius – kūrybinio mąstymo fasilitatorius, inovacijų konsultantas, edukacinių ir verslo sinergijų iniciatorius, tarptautinių apdovanojimų laimėtojas už kūrybinius sprendimus multimedijos srityje, aukštosios matematikos bakalauras, diplomuotas dailininkas ir NMA savanoris.

Kūryba – tai gebėjimas jungti jau egzistuojančias idėjas naujomis jungtimis taip, kad rezultatas turėtų tam tikrą vertę. Norint kurti, reikia turėti ką jungti. O sujungus, reikia turėti motyvacijos nebijoti suklysti. Nukrypti, nes kelionė ir yra rezultatas. Tikslas nurodo kryptį.

Žinoti, mąstyti ir nebijoti. Tiek nedaug, kad žodžių kratinys virstų rišliu sakiniu. Sėkmės linkiu.

Daugiau Arūno Matačiaus minčių apie kūrybą ir pasaulį galite rasti interviu NMA tinklalapyje.

Agnė Markauskaitė – Bernardinai.lt LUX/jauniems skyriaus redaktorė, aktyvi Ateitininkų organizacijos narė.

Agnė apie savanorystę: Ne visuomet savanorystė turi būti smagi. Ne visuomet savanorišką veiklą turiu vykdyti tik tuomet, kai turiu laisvo laiko po darbų, mokslų, draugų ir kino. Savanorystė nėra dėl savanorystės. Ji yra dėl idėjos, misijos ir tikslo. Labai gražiai pasakė viena pagrindinių Lietuvos jaunimo dienų organizatorių Margarita: „Savanoris yra labai pavargęs, bet labai laimingas“.

Daugiau Agnės minčių apie savanorystę galima paskaityti Bernardinai.lt straipsnyje.

Kęstutis Subačius – Vilniaus privačios gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas, menininkas, tapytojas, kompozicijos meistras, pristatęs ne vieną personalinę parodą Nidoje bei Vilniuje. Pirmoji personalinė paroda buvo pristatyta 2003 m. Vilniuje, 2008 m. pristatyta paroda „Sugrįžimai“ susijusi su K. Subačiaus sugrįžimu gyventi ir dirbti į Nidą.

Apie savo kūrybą mokytojas kalba: Mano paveiksluose nieko nėra išmąstyta. Motyvai, ypač spalvos, ateina savaime, intuityviai, iš kažkur giliai.

Daugiau apie mokytoją ir jo meninę kūrybą galima paskaityti dienraščio „Klaipėda“ straipsnyje.

Marius Burokas – poetas, kurio pirmoji poezijos knyga „Ideogramos“ pasirodė 1999 m., antroji – „Būsenos“ išėjo 2005 m., o trečioji – „Išmokau nebūti“ išleista šiemet. Bernardinai.lt Marius Burokas rašo apie knygas ir apžvelgia pasaulio literatūros naujienas. Jis taip pat žinomas kaip prozos ir poezijos vertėjas, į lietuvių literatūros padangę atvedęs tokius autorius kaip Charlesas Bukowskis, Woody Allenas, Hunteris S. Thompsonas, J. G. Ballardas, Allenas Ginsbergas.

Interviu apie kūrybą, poeziją ir neseniai pasirodžiusį naujausią rinkinį poetas sako: Ne sykį įsitikinau, kad yra dialogas su skaitytoju net pačiam rašančiajam apie tai nieko nežinant. O kai tai patiri, kai akis į akį susitinki su tuo skaitytoju, tada turi galimybę nustebti. Kad rašyčiau poeziją, man nereikia milijonų ir stadionų, užtenka tikėti, jog yra bent du skaitytojai, kurie mane supranta.

Daugiau Mariaus minčių galima paskaityti Bernardinai.lt interviu.

Vanda Juknaitė – prozininkė, dramaturgė, eseistė, Lietuvos Edukologijos universiteto dėstytoja.  Rašytoja garsi savo romanu „Šermenys“ (1990), apysaka „Stiklo šalis“ (1995), kuri 2004 metais sulaukė ekranizacijos (rež. Janina Lapinskaitė), esė ir pokalbių rinktine „Išsiduosi. Balsu“ (2002) bei pokalbių su vaikais knyga „Tariamas iš tamsos“ (2007). Rašytojos indėlis į lietuvių literatūrą įvertintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno ir Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premijomis. Savo darbuose Vanda Juknaitė kviečia diskutuoti apie svarbiausias humanistines vertybes – apie atsakomybę ne tik už save ar kitą žmogų, bet ir už visą pasaulį, apie žmogaus vertę, meilę, pareigą.

Interviu apie šiandienos žiniasklaidos padėtį ir poreikį ieškoti autentiškos komunikacijos Vanda Juknaitė sako: Žiniasklaidos paskirtis turbūt yra suteikti visuomenei galimybę susikalbėti. Be viešųjų diskusijų demokratinė visuomenė neįmanoma. Tai yra jos gyvybės šerdis. Žmogus viešojoje erdvėje žodžiais išreiškia tai, kaip jis jaučiasi visuomenėje.

Visą interviu su rašytoja skaitykite Bernardinai.lt.

Šiandien technologijų dėka įvairiausios žinios Tave pasiekia iš interneto, televizijos, radijo, spaudos. Kas jų autoriai ir, svarbiausia, kaip jos atsipindi tikrąjį mūsų gyvenimą, retai kada susimąstome. Ar nenorėtum suprasti, kaip atsiranda „žinia“?

Siūlome kurti tikras žinias iš pirmųjų lūpų – iš pokalbių su šalia esančiais, kūrybingais ir prasmingai gyvenančiais žmonėmis. To, ką gali papasakoti senolis iš gretimos laiptinės, gitarą brazdinantis bendramokslis, žinomas mokslininkas ar garsi aktorė, nerasi jokio dalyko vadovėlyje!

Todėl kviečiame visus 9-12 klasių mokinius dalyvauti Nacionalinės moksleivių akademijos antrus metus organizuojamame interviu konkurse „Žmogaus kodas“, kurio tema – „Žmogus, iš kurio norėčiau ko nors išmokti“. Mes tikime, kad kiekvienas žmogus turi ypatingos patirties, kuria gali pasidalinti su Tavimi – prakalbink jį ir pasidalink įgyta patirtimi su visais!

Siųsk užrašytą interviu adresu konkursas@nmakademija.lt iki lapkričio 22 d. ir lauk kvietimo į baigiamąjį renginį „Pokyčio žmonės: meistriškumo pamokos“ Vilniuje gruodžio 3 d. Ten Tavęs laukia gyvos žinios iš savo srities profesionalų, kurie pabandys atsakyti į klausimą, kas yra meistriškumas, kūrybiškumas ir kaip to pasiekti.

Renginio metu bus apdovanoti konkurso geriausieji, kuriuos vertins kultūros, mokslo, meno meistrai, o  įdomiausius darbus nominuos, apdovanos ir publikuos interneto portalas Bernardinai.lt ir jaunimo kultūros žurnalas „Pašvaistė“. Dviejų geriausių interviu autoriai laimės galimybę nemokamai dalyvauti Nacionalinės moksleivių akademijos Žiemos sesijoje sausį Palangoje.

Gairės dalyviams:

• Taupiai naudok žodžius: teksto apimtis – ne daugiau 12 000 spaudos ženklų (įskaitant tarpelius).
• Sutvarkyk tekstą kaip profesionalas. Parašyk interviu pavadinimą ir vienos pastraipos įžangą taip, kad skaityti toliau norėtų ne tik tavo tėvai ir mokytojai.
• Kalbėkis „gyvai“. Pašnekovai mėgsta į klausimus atsakinėti raštu, nes taip saugiau. Taip pradingsta pokalbio nenuspėjamumas. Kai pašnekesį įrašai į diktofoną, lengviau išlaikyti kalbos gyvumą ir autentiškumą.
• Kai rengiesi interviu, būtinai susirašyk klausimus. Tačiau tie klausimai – tik gairės Tau pačiam. Neprisirišk prie jų.
• Drąsiai redaguok tekstą. Negailestingai trink visa, kas nėra būtina – taip išvengsi pasikartojančių minčių ir niekur nevedančių minties šuolių. Visuomet klausk savęs – kokia gija jungia kūrinio karoliukus?
• Su pašnekovo mintimis elkis atsakingai, bet laisvai, išlaikydamas jo poziciją ir mintį.
• Konkurso nugalėtojai bus paskelbti gruodžio 3 d. Vilniuje vyksiančiame baigiamajame renginyje, į kurį bus pakviesti įdomiausių tekstų autoriai.
• Komisija rinks geriausius tekstus atsižvelgdama į interviu korektiškumą, aktualumą, literatūriškumą, ryšio su pašnekovu mezgimą bei originalumą.
• O svarbiausia – nepamiršk, kad imdamas interviu, semiesi „gyvų žinių“ – neleisk įkvepiančiam pokalbiui užgesti vos užrašytam. Nuspalvink interviu komentaru ar iliustracija to, ką išmokai kalbėdamas su Tau įdomiu žmogumi – leisk vaizduotei šėlti!